Gydytoja dermatovenerologė pasakojo, kad šiandien gydytojai išties yra itin užsiėmę, bet taip yra ne vien iš gero gyvenimo.
„Bandome išlaviruoti per įvairias darbo vietas. Tendencijos yra tokios, kad gydytojai dažniausiai dirba ne vienu etatu ir ne vienoje gydymo įstaigoje. Tai, aišku, duoda tam tikrą įtampą norint visur suspėti, suvažinėti. Bet ta realybė šiandien yra tokia“, – kalbėjo ji „Žinių radijo“ laidoje „Sveikatos laikas“.
„Būtų baisu pamatyti, jei visi dirbtume vienu etatu“
Paklausta, kiek dažniausiai valandų tenka dirbti per parą, pašnekovė neslėpė, kad tą daryti tenka ilgiau nei kitiems įprastas 8 darbo valandas.
„Dažniausiai tenka dirbti iki 12 valandų. Kadangi esu dermatovenerologė, budėjimų neturiu, tai 12 val. yra tas normalus skaičius, vertinant tai, kad pusę dienos dirbu vienoje įstaigoje, pusę – kitoje.
Žinoma, tie kolegos, kurie turi budėjimus, dirba kur kas daugiau. Iš jų labai dažnai tenka girdėti, kad yra parinis budėjimas – 24 val., tada važiuojama į kitą įstaigą ir vėl dirbama parą. Ir tokių parų per savaitę gali būti ne viena ir ne dvi... Aišku, suprantame, kad tai yra blogai, dažnai kalbame, kad darbo krūviai turėtų būti reguliuojami, tiesiog draudžiama gydytojui tiek daug dirbti.
Tačiau suprantame ir kitą pusę, kad gydytojų trūkumas yra labai didelis ir tokiu būdu, kai medikai dirba 1,5 etato ar daugiau, mes tam tikra prasme „kamšome“ sistemos skyles ir užpildome tą trūkumą, ypač atokesniuose regionuose. Jei visi dirbtume vienu etatu, būtų labai baisu pamatyti, kaip atrodytų mūsų sveikatos sektorius“, – konstatavo A. Panavienė.
Pašnekovė neslėpė, kad kartais pavydu matyti bendraamžius, buvusius klasiokus, kurie dirba įprastą 8 valandų darbo dieną. „Aišku, yra medikų, kurie dirba 6 ar 8 valandas, kitą kartą net gali dirbti ne 5 dienas per savaitę, bet tada daugiau žiūrėtume į privačiame sektoriuje dirbančius medikus, kur darbo sąlygos dramatiškai skiriasi, lyginant su valstybinėmis įstaigomis“, – pastebėjo ji.
Prasmės pojūtis padeda atkurti resursus
Paklausta, ar tokiame šiandienos kontekste jaučiasi teisingai pasirinkusi gydytojos specialybę, pašnekovė pabrėžė prasmingumo svarbą.
„Esu linkusi prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, tai jis buvo įstoti į mediciną, pasirinkti vieną ar kitą specialybę, galų gale mano sprendimas buvo likti dirbti viešajame sektoriuje – niekas manęs nevertė ir nestūmė. Asmeniškai jaučiuosi pasirinkusi gerai, nes jaučiu labai didelę prasmę dirbdama savo darbą, padėdama pacientams.
Tačiau suprantame ir kitą pusę, kad gydytojų trūkumas yra labai didelis ir tokiu būdu, kai medikai dirba 1,5 etato ar daugiau, mes tam tikra prasme „kamšome“ sistemos skyles ir užpildome tą trūkumą, ypač atokesniuose regionuose.
Turbūt tas stiprus prasmės pojūtis ir padeda atstatyti resursus, kai kartais gal nėra kitų būdų, nėra laiko adekvačiai išsimiegoti, pasportuoti, kaip kad gal gali sau leisti bendraamžiai. Bet vėlgi tai yra pasirinkimas. Kaip minėjau, galima dirbti ir tik vienoje įstaigoje, mažesniu etatiniu krūviu, galbūt mažiau uždirbti.
Šiandien jaučiu prasmę, galiu save realizuoti darbe, kol prioritetas yra pacientas, noras jam padėti, reaguoti į sveikatos sistemos problemas, ką darome su Jaunųjų gydytojų asociacija. Kol kas tais pasirinkimais tikrai džiaugiuosi“, – kalbėjo A. Panavienė.
Apatiški tampa dėl perdegimo
Perklausus, ar šiame pragmatiškame pasaulyje, kur kiekvienas taip susikoncentravęs į save, tikslas padėti žmogui dar išliko realybe ar bėra tik lozungas, gydytoja teigė turbūt besivadovaujanti idealistiniu matymu.
„Galbūt žmonės į mediciną įstoja dėl įvairių priežasčių ir kai kurie klaidingai galvoja, kad gal turės kažkokį prestižą ar dėl kitų dalykų. Bet vis tik tie, kurie pasirenka ir baigti rezidentūrą, toliau dirbti medicinoje, jaučia tą prasmę. Kitaip vargiai įsivaizduoju, tai yra sudėtingi mokslai, sudėtinga rezidentūra, gyvenimas po jos, tas nuolatinis mokymasis, tai yra nelengva. Ir, manau, tie, kurie renkasi, jaučia prasmę ir nori padėti žmogui.
Aišku, turbūt turime atkreipti dėmesį, kad nemažai medikų yra perdegę, tada atsiranda didelė apatija, kada tas medikas gali būti šiurkštesnis, negražiai bendrauti su pacientu, pasakyti kažką pikčiau. Ir pati tą jaučiu, jei dirbu 11 valandų poliklinikoje, kai pacientai eina kas 20, kartais – 10 minučių, jų praeina ir 50 per dieną, į vakarą tos empatijos natūraliai mažėja.
Kartais pacientai į kabinetą įeina jau būdami pikti ir ne konkrečiai ant tavęs, o dėl to, kad ilgą laiką kenčia (...). Jie ateina jau būdami pikti ant sveikatos sistemos, bet išsilieja ant gydytojo.
Ir kartais turiu pati save „prilaikyti“, kad nereikia taip griežtai pasakyti, ne pacientas kaltas, kad nebuvo talonų pas mus apsilankyti ar gal šeimos gydytojas kažką ne taip parašė ar paskyrė. Taigi dėl to didelio krūvio atsiranda šiek tiek to apatiškumo, tad dėl to ir gali atrodyti, kad medikai nenori padėti pacientui ir sveikatos sistemoje jie yra dėl visai kitokių priežasčių“, – realybę atskleidė gydytoja.
Ji neslėpė, kad tiek dar augant matyti garsūs serialai apie medikų darbą, tiek studijų metais daugiau mokantis vadovėlinius atvejus, tai, kaip turėtų būti, kokius tyrimus turėtų atlikti, kaip gydyti, vėliau susiduriama su realybe:
„Pamatai, kad galbūt vieno vaisto nėra, kito gal tyrimo nėra, pacientai atvyksta apleisti, nes nesulaukia pagalbos, pamatai sveikatos sistemos realybę ir gali pasidaryti nemiela joje dirbti.
Kartais pacientai į kabinetą įeina jau būdami pikti ir ne konkrečiai ant tavęs, o dėl to, kad ilgą laiką kenčia – galbūt skausmą, bėrimus, niežėjimą (vertinant iš mano specialybės perspektyvos). Jie ateina jau būdami pikti ant sveikatos sistemos, bet išsilieja ant gydytojo.“
JGA prezidentė konstatavo, kad turbūt kokie 8 iš 10-ies gydytojų sakytų, kad yra nusivylę sistema, ypač kalbant apie viešąjį sektorių.
Dovana po gydymo – irgi kyšis
Laidoje diskutuota ir skaidrumo sveikatos sistemoje tema. Pašnekovės teigimu, čia vis dar reikia edukuoti tiek pacientus, tiek pačius medikus.
„Dar tikrai egzistuoja tai, kad prieš operacijas pasako kažkokią sumą, kurią pacientas neva turėtų susimokėti, kad ta operacija būtų atlikta. Net šeimoje yra buvę tokių atvejų, kai atsigulus į ligoninę operacijai nesuprato, kodėl eina kelios dienos, o vis nevežama į operacinę. Ir tada buvo pasakyta „gražia forma“, kad jūs už tai nesusimokėjote. Tad tai vis dar egzistuoja.
Ir, blogiausia, kad sukasi toks ydingas ratas. Kadangi turime nemažai vyresnio amžiaus kolegų, kurie yra įpratę imti kyšius, nes tai buvo populiaru ir įprasta anksčiau, jauni žmonės, mokydamiesi rezidentūros metu, mato šitą pavyzdį ir jį perima, yra labai sudėtinga išugdyti, kad būtų kitaip. Ir labai stengiamės su JGA šviesti medikus, kalbėtis su vadovais, parodyti, kad kyšis gadina paslaugas, sveikatos sistemą, pasitikėjimą ja“, – atkreipė dėmesį A. Panavienė.
Ji neslėpė, kad kyšiai atsiranda dėl sistemos broko – laiku nepatekdami pas gydytojus pacientai bando „nusipirkti“ vietą ir prieiti greičiau.
Paklausta, ką mananti apie dovanas medikams jau po gydymo, JGA prezidentė priminė, kad tai bent Lietuvoje vis tiek laikoma kyšiu ir neturėtų būti priimama.
„Daugelis medikų nežino šito ir galvoja, kad saldainis ar kita dovana yra padėka ir viskas su tuo yra gerai. Bet kaip šiandien yra išaiškinta įstatymiškai, tai yra kyšis ir neturėtume to priimti. Galbūt kai pasikeis mentalitetas, kultūriniai dalykai, praeis daug metų, gal galės atsirasti toks formatas kaip padėka po atliktos operacijos, bet kai kyšių kultūra yra tokia gaji, esame linkę pasisakyti už nulinę toleranciją“, – pabrėžė A. Panavienė.
